Už Vilniaus

„Man daug smagiau rašyti negu šiaip bimbinėti. Tai yra savotiška gyvenimo prasmė. Man nėra dejonių, kad ai, tai čia mes amželį kaip ir nugyvenome, kiek čia mums beliko… Aš atvirkščiai – kojos neša gerai, galva dirba gerai. Kodėl turėčiau save naikinti palengva?“ – sako 72-ejų Steponas Algirdas Dačkevičius, redaktorius, pusę savo gyvenimo vadovaujantis Telšių laikraščiui „Kalvotoji Žemaitija“. Tai vienas seniausių Lietuvos laikraščių, kuris kitąmet švęs 85-erių metų jubiliejų. „Nėra laikraščio numerio, kuriame nebūtų bent vieno kritinio teksto. Tai būtų neįmanoma, jei pas mus nesidarbuotų redaktoriaus pavaduotojas Alvydas Ivoncius. Jis yra teisingas žmogus, kai kam tikrai bjaurus. Jis ir veža“, – juokiasi redaktorius. Šio, kaip ir daugelio kitų, laikraščių, aukso amžiaus – pati nepriklausomybės pradžia, kai tiražai buvo didžiuliai, nes po sovietų okupacijos Lietuvos žmonės buvo ištroškę laisvo žodžio. Šiandien padėtis kiek kitokia – laikraščiai vos išsilaiko, nors ištikimų skaitytojų vis dar yra. „Vieno mūsų skaitytojo susilpnėjo labai akys, o laikraštį nori skaityti. Tai jis vis tiek prenumeravo ir mokėjo po eurą savo anūkei, kad ji jam laikraštį skaitytų. Tai rodo, kaip žmogui svarbu yra laikraštis“, – pasakoja Steponas Algirdas Dačkevičius. Ved. Edvardas Kubilius

„Jaučiu, kad paauglystę išgyvenau ne mokykloje, o vėliau. Paauglystėje aš turėjau slėptis. Turėjau rodyti, kad galbūt esu visą laiką pareigingas, atsakingas ir nešti tą atsakomybę už tą pavardę. Jiems artės rinkimai. Bet kas, ką aš padarysiu, gali išlįsti į laikraščius“, – sako 32-ejų pasvalietis Žygimantas Matulas, kurio tėtis žinomas politikas, ilgametis Seimo narys Antanas Matulas. „Kiek žmonių priėjo prie manęs ir sako – tavo tėvukas mano dukrą „ištraukė“. Nes, kai ginekologu dirbo, jis pusę Pasvalio gimdyvių yra apžiūrėjęs“, – toliau pasakoja. Nepaisant papildomo ir nelabai reikalingo aplinkinių dėmesio, Žygimantas užaugo. Šiandien jis Pasvalio rajono savivaldybėje dirba Jaunimo reikalų koordinatoriumi – bendrauja su jaunimu ir jam visais įmanomais klausimais bando padėti. „Jaunimas kaimuose galvoja, kad jų kaimas yra paskutinė vieta. Jie turi mažą savivertę, gyvena su seneliais, patėviais, kurie kartais lipa į lovą. Kai kurie gyvena tikrai labai sudėtingomis sąlygomis“, – liūdną kai kurių vaikų realybę apibūdina pašnekovas. Didžiausia Žygimanto aistra – muzika. Jis yra dalyvavęs keliuose muzikiniuose televizijos projektuose, o pastaruosius keletą metų su Pasvalio rajono grupe „Marabu“ kuria muziką ir visur koncertuoja. „Projektas „Lietuvos balsas“ kalė į klyną kaip turi būti. Tada ir buvau sužvaigždėjęs, nes staiga tavo nuotraukos atsiranda stotelėse, stenduose“, – prisimena jis. Ved. Edvardas Kubilius

„Įsidarbinau banke, pats sverdamas 50 kg. Ir kai man sudėjo visus šautuvus ir visas liemenes, čiut nenukritau. Reikėjo man pusę metų duotis su ne savo pinigais… Tai kam man dirbti tada, galvoju? Viską nutraukiam ir tikrai tikrai reikia kurti šokių studiją. Ir kai atėjo masė žmonių, man Validolio reikėjo“, – juokiasi 46-erių Deivydas Račkauskas, choreografas, Telšiuose prieš 23 metus įkūręs popmuzikos šokių studiją „Divain“. „Ne visi gali išverti pas mane. Vaikai šiais laikais kitokie yra. Visi nori čia ir dabar. Pakėliau ranką – aš žvaigždė. Bet taip nėra, turi dirbti“, – aiškina choreografas. Deivydas Telšiuose – labai ryški asmenybė, jau įsirėžusi į miesto istoriją. Jis daug metų Telšių amfiteatre organizuoja šokių festivalį, kuriame vien šiemet šoko per 1 tūkst. žmonių, o žiūrovų buvo dar daugiau. „Tos panos, kurios liko Telšiuose, veda savo vaikus kaip didelės pas tą patį baisiausią savo vadovą. Tikiuosi, gal anūkų jau nebeatves… Gal nebereikės tiek dirbti, nors pensija iki 70 metų… Tai mane atveš su invalido vežimėliu į tą studiją. Tiesiog bočius vadovauja paradui“, – juokiasi. Deivydas vaikus šokti moko ne tik savo privačioje šokių studijoje, bet ir vienoje Telšių mokykloje bei trijuose darželiuose. Su suaugusiaisiais Deivydui dirbti nelabai pavyksta. „Ne pensininkės, o senjorės, fainulkos, bobulencijos! Nu, sakau, mažulkos, einam dabar šokt. Po pirmos repeticijos taip pasakė – bus infarktai, jeigu nori, kad mes šoktume, reikia į repeticijas ateiti su lašelinėmis. Turėjome 4 poras. Po pirmų metų 2 iškart numirė“, – prisimena Deivydas. Ved. Edvardas Kubilius

„Labai įdomu. Aš verslų nevadinu darbu. Kiekviena diena yra džiaugsmas“, – sako 27-erių Kostas Butkus, Pasvalyje valdantis 4 verslus ir svarstantis, kada jau galėtų sau leisti dirbti mažiau. Kostas su gyvenimo kolega ir partneriu Renatu turi įmonę, kuri iš ūkininkų superka grūdus. Ūkininkams iškart už juos sumoka, o po to jau žiūri, kur tuos grūdus ar kitą žemės ūkio produkciją parduoti. Tokia verslo idėja Kostui kilo, kai jis dar viso labo buvo paauglys – pirmąją grūdų mašiną nupirko būdamas 17 metų. „Istorijos pradžia tokia, kad tėtis pardavė grūdus, bet jam nesumokėjo. Ir pasiteisinimai dažniausiai būdavo tokie, kad aš negaliu padaryti pavedimo, nes man nepravedė kažkas. Tai, sakau, jeigu turi kažkokį verslą, kaip tu gali rizikuoti savo kliento pinigais?“ – piktinasi Kostas. Baigęs mokyklą, Kostas nutarė pakeliauti po Europą, bet neturėjo pinigų. Tad sugalvojo vairuoti didelį keleivinį autobusą – 3 metus įvairius žmones vežiojo po Europą. Kostui tuo metu buvo 18 metų. „Keleiviai nekaip jausdavosi. Klausdavo, tai kaip tu čia vairuoji? Ar čia gali teises 18 metų jau išsilaikyti? Visi bijodavo“, – juokiasi. Baigęs vairuoti autobusą, Kostas Pasvalyje įkūrė kempingą, keletą kavinių. „Sudėtinga buvo, nes visi pinigai, kas buvo uždirbta autobuse, prisidėjo tėvai, aišku, dar, tai viskas buvo suinvestuota iki cento. Mama dar paskolino 2 tūkst. eurų“, – kempingo įkurtuves prisimena Kostas, dar su broliu Pauliumi Butkumi Pasvalyje turintis ir autoservisą. Ved. Edvardas Kubilius

„Mes keliamės ir naktį. Pervažiuotus šunis vežame gydyti į Kauną ar į Vilnių. Kokių tik nepaskambina, kokių čia neatvažiuoja. Muštis nori. Pavyzdžiui, 8 val. vakare atvyksta į prieglaudą su taksi, svirduliuodamas, sako, duok man šunį, o jei neduosi, gausi į galvą“, – sako 33-ejų Roberta Šliogerytė, inžinierė, geodezininkė, dirbanti Telšių vandenyse. Roberta prieš 9-erius metus Telšiuose įkūrė prieglaudą, kurioje glaudžiasi suluošinti, neprižiūrėti, mušti ir kankinti šunys. O kartais – katės bei kiti gyvūnai. „Žmonės labai žiaurūs. Ir dabar, pravažiavus pro tuos kaimus, matome blogus dalykus. Bet aš labai dažnai užsirašau adresus ir, kai turiu laiko, atsisėdu ir skundus į Veterinarijos tarnybą supildau. Žmonės mūsų bijo. Mano pravardė rotveileris, nes jeigu jau atvažiuoju, aš be to gyvūno neišvažiuosiu. Aišku, yra buvę tokių atvejų, kad esame ir pavogę tų šunų… Bet mes negalime užmigti kitaip“, – aiškina Roberta. Telšių šuniukų namuose savanoriauja apie 30 žmonių – tai moksleiviai, įvairių profesijų suaugusieji, pensininkai. Jie šunis vedžioja, prausia, šeria, kuria krosnį, kad jiems būtų šilta, naktį keliasi ir važiuoja gelbėti šunų, jei kas nors juos partrenkia ar tiesiog kankina. Viena tokių gelbėtojų – Gretė Kazlauskaitė. Ji savanoriauja nuo tada, kai prieglauda įkurta, – 9-erius metus. Gretė apie gyvūnų priežiūrą žino daug, nes Vilniuje yra baigusi su gyvūnais susijusius mokslus ir dirba Telšių veterinarijos vaistinėje. „Tikrai būna tokių situacijų, kad kaip aš norėčiau iš tavęs atimti tą gyvūną, nes tu tikrai nemoki juo rūpintis. Atvažiuoja ir sako – mano gyvūnas ketvirtą dieną nieko nevalgo, viduriuoja. Tai ką tu pas mane darai? Tau reikia daktaro! Ne, sako, mes neturime pinigėlių. Tai kam jums gyvūnas?“ – klausia Gretė. Dar viena savanorė – Ugnė Mangarovaitė, 17-metė moksleivė, dabar baigianti dešimtą klasę. Ji irgi važiuoja paimti šunų iš jų neprižiūrinčių žmonių. „Mamai pasakau jau praėjus situacijai, bet po truputį ji pripranta. Esame saugomi vyresnių savanorių, tai vienos manęs nemanau tikrai, kad užkapotų“, – juokiasi Ugnė. Ved. Edvardas Kubilius.